Šį savaitgalį – Lietuvoje keturios šventės

Šį savaitgalį, t.y. rugsėjo 7-8 dienomis, susipynė net KETURIOS simboliškai artimos šventės – tokios artimos, kad ne valia jų minėti po vieną. Kaip sakant, reikia keturių tortų.

Man, kaip Vilniaus imigrantei, tačiau ištikimai ir tikriausiai niekada neemigruosiančiai sostinės gyventojai, labai smagu matyti saulėtą ir girdėti kultūringai-triukšmingai plakančią Vilniaus širdį – prasidėjo Sostinės dienos, truksiančios visą savaitgalį. Kaip vienas žurnalistas pasakė, pagrindinėje Vilniaus arterijoje – Gedimino prospekte – užvirs kraujas nuo lankytojų, ekspozicijų bei renginių gausos. Sostinės dienos organizuojamos jau devynioliktąjį kartą. Anksčiau jos buvo minimos rugsėjo pabaigoje, nes buvo siejama su Rugsėjo 28-ąją, kuri paskelbta kaip Vilniaus įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino diena. Tačiau dėl rudenėjančių žvarbių  orų nuspręsta perkelti į pirmąjį rugsėjo savaitgalį. Taigi, ši diena puiki proga ne tik pasilinksminti, bet ir prisiminti legendą apie Gedimino sapną, papasakoti ją savo vaikams.

Antroji savaitgalio šventė šurmuliuoja kitoje sostinėje – Aukštaitijos. Sveikinu visus panevėžiečius su jūsų miesto diena! Kiek žinau, rimtas ir apvalutis jubiliejus ridenasi per miesto centrą – visi 510 metų. Mūsų miestas sveikina jūsų miestą!

Trečioji šventė – taip pat labai svarbi ir reikšminga mūsų tautai. Nagi, pasikartojame istorijos kursą. Kuo ypatinga Rugsėjo 8 d.? Sufleruoju – 1430 m.? O gi tą dieną buvo planuojama karūnuoti Vytautą Didįjį. Deja, karūnavimas neįvyko, nes lenkai nepraleido vežamos iš Vokietijos karūnos. Mes bandysim šią dieną namuose kaip nors prasmingai paminėti. Dar kaip tyčia, lyg nujausdama, vakar per pietų pertrauką užsukusi į Sostinės dienų mugę, nupirkau savo vaikams istorinių knygučių rinkinį, kuriame viena iš jų buvo apie Vytauto Didžiojo Žalgirio mūšį. Būtinai ją skaitysim savaitgalį.

Istorinės knygos vaikams

Gal dar kokią karūną susimeistrausimSostinės dienos ir Vytauto Didžiojo karūnavimo dienaKarūnavimo diena

Na, ir ketvirtoji šventė – tarptautinė. Sekmadienį minėsim tarptautinę raštingumo dieną. Kaip tik vakar skaičiau žinomų žmonių mintis apie raštingumą. Man ypač patiko Andriaus Mamontovo mintys. Jau taip taikliai pasakyta, kad geriau kažin, ar besugalvočiau:

Raštingumas – tai gebėjimas užmegzti ryšį su pasauliu per parašytą/spausdintą žodį. Tai ne tik mokėjimas rašyti ar skaityti, bet ir gebėjimas priimti, suvokti ir atsiliepti į užrašytą žodį. Tokioje aplinkoje perduodama patirtis, kuri lemia kultūros raidą, tradicijų tęstinumą, gebėjimą analizuoti ir pažinti istoriją.

Štai straipsnyje „Kodėl žydų vaikai tokie gabūs ir išmintingi“ valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas išvardina daug veiksnių, tarp kurių vienas iš jų – pagarba mokslui ir knygoms. “Štai mano tėvai buvo baigę vos keturias klases, nes karas sukliudė siekti mokslų, bet mūsų namuose visados būdavo skaitoma spauda. Aš irgi pradėjau nuo laikraščių, dabar nesiskiriu su knyga ir, jei nepaskaitau kasdien bent dviejų valandų, jaučiuosi prastai”, – sako M.Jakobas ir priduria, kad išmintingi tėvai, norėdami šiandien paskatinti vaikus skaityti, turėtų pasiūlyti knygą skaityti kartu, o po to ją visiems drauge aptarti.

Na, o visų mylima ir gerbiama Austėja Landsbergienė ragina nenustoti skaityti vaikams, net kai jie patys išmoksta skaityti, nes, anot jos, vaikas dar keletą metų supranta sudėtingesnį tekstą, nei gali perskaityti savarankiškai.

Beje, net darbdaviai mielai kuria savo darbovietėse bibliotekas, kuriose vyksta perskaitytų knygų aptarimai. Tokiu būdu skatinamas tiek profesinis, tiek asmeninis tobulėjimas, pasižymintys ekonominiu, politiniu bei socialiniu raštingumu.

Taigi, šis savaitgalis – tikras istorijos, kultūros ir nacionalizmo mezginys. Praleiskime jį prasmingai. Tegu vaikai iš mūsų sužino tai, ko dar niekas jiem nebuvo sakęs.

Nuoširdžiai,
Inga

Share Button
0   Komentarai

Rašyti komentarą