Krikštynų idėja sodyboje

IMG_4117

Auginant vaikus tikriausiai visi žinote taisyklę „Tu planuoji, o Dievas juokiasi“. Kiek kartų dėl vaiko ligų teko nukelti vaiko gimtadienį? Nesudalyvauti dukros geriausios draugės gimtadieny ar kalėdinėje darželio šventėje, kur vaikas, rodos, amžinybę laukė Kalėdų Senelio? Atšaukti keliones ir pan.? O šįkart ponas Didis tikriausiai juokėsi net už pilvo susiėmęs, nes dėl vaiko ligos teko nukelti… krikštynas! Taigi apsiskelbus jau ant viso svieto buvau, kaip švęsim krikšto priėmimą per Vaiko gynimo dieną, o kitą dieną dar ir Tėvo dieną paminėsim… Tiek planų ir idėjų turėjau. Ką darysi, teko atšaukti bažnyčioje sutartą laiką ir nukelti sodybos rezervaciją į kitą dieną. Bet nėra to blogo juk.

Išaušus krikštynų dienai, atrodė tinkamesnio oro ir negali būti. Juk galėsim jau ir maudytis ežere sodyboj. Visi papuošimai ir pagrindiniai darbai, apranga jau buvo suruošti, daug kas sudėta ir net supakuota. Oi, mielosios, kad jūs žinotumėt, koks šis momentas man buvo saldus – jokio streso šešėlio ir panikos „aaa, nieko nespėsiu“. Tikriausiai pirmą kartą taip gyvenime jaučiausi prieš šventę. Reikėtų kažkaip šios praktikos neapleisti. Taigi beliko pasirūpinti tik maistu. Bet kadangi buvo patys artimiausi ir norėjome neįpareigojančiai  ir nerūpestingai praleisti savaitgalį, nekėliau sau jokių sudėtingų vaišių reikalavimų – pasitenkinome šašlykais. Nors stalai vis tiek lūžte lūžo, o po šventės uždarymo dar ir dalinomės visokias dešras…

Ruošiantis krikštynoms, ėmiau svarstyti, kaip čia daryti su ta programa, tradicijomis ir papročiais, kokios kieno pareigos ir atsakomybė. Bet nusprendžiau nesprausti savęs į tuos rėmus ir pasielgti pirmą kartą ne moteriškai – pasiskirstyti darbais. Paprastai tai per savo entuziazmą ir perfekcionistinį siekį aš linkusi apsiimti daugybę darbų, tokiu būdu save nualinti, ko pasekoje jaučiuosi beviltiškai išsekusi ir pikta ne tik ant vyro, bet ir visų kitų nekaltų aplinkinių. Taigi, nežinodama tų visų krikštynų tradicijų, aš paprašiau krikštamotės kartu su krikštatėviu paruošti kažkokią programėlę, užduotėlių, kad šventė nebūtų vien pasėdėjimas. O pati apsiėmiau dekoro ir šventės jaukumo kūrimu.

Padariau girliandą, kuri šventiniam stalui suteikė žaismingumo. Iš servetėlių paruošiau pom poms‘us su rafaello siurprizu, kad kiekvienam, prisėdusiam prie stalo, pabustų apetitas ir seilė nutįstų.

Untitled-1

IMG_4198

Kadangi mano mažasis jaunikaitis savo šventės progai buvo pasidabinęs rusva peteliške, nusprendžiau ir  desertinį stalą pagyvinti kavalieriškų angeliukų kompanija.

Untitled-1tortas Untitled-1rafase Picture 032

Mano mamos siurprizas visiem svečiam – vaisių asorti… Netikėtai ir neplanuotai įsiliejo į peteliškių kompaniją. Drugelis atrodė toks gyvas, toks gyvas, kad, rodės, nuvalgysim vos kelis kivius ir abrikosus – jis ims ir nuskris!

IMG_4168

Untitled-1bras

Dovanėlė krikštatėviams, migdoliniai suvenyrai svečiams.. ir kaip gi be mūsų krikštamotės sumaketuotų saldainių.. Ji visada per visus gimtadienius džiugina jubiliatus tokiomis saldžiomis dovanėlėmis.

Untitled-1dov

Na, Augusto saldainiai – tai tik smulkmė, kiek krikštatėviai buvo visko prigalvoję. Augusto šampanas ir likeris, kuris bus atidarytas, kai ateis tas metas, jau kai galės pats ragauti. „Angeliukų šėlsmas“ – kas neragavo, tai pasakiško skonio alkoholinis gėrimas, panašus į likerį ar trauktinę, daromas iš spirito, kondensuoto pieno ir dar kas žino ko? – pasirodo tai labai populiarus gėrimas krikštynų šventėje. Didžiulė knyga su visais pasižadėjimais tėveliams, seneliams ir krikšto tėvams, kurioje palikome visi savo pirštų antspaudus. Ant lapelių rašėme sūnui palinkėjimus, spėjome profesijas – ir viską sudėjome į skrynelę, kuri buvo užplombuota tikru antspaudavimui skirtu vašku. Žaidėme krikštynų žaidimą, kurio metu kiekvienas turi traukti kortelę, ant kurios užrašyta kokia nors užduotis, pavyzdžiui, pasakyti 5 būdus, kaip nuraminti krikštavaikį arba pavaizduoti, kaip krikštavaikis parodo, kad pridarė į kelnes arba kaip parduotuvėje zyzia kokio nors daikto. Oi, čia būta ir juoko ašarų.

Kadangi šventė vyko sodyboje ir be jokių baltų rūbų, pūstų ir sintetinių suknių, kostiumų, kurie, mano manymu, yra daugiau kančia nei grožis, visi jautėmės laisvai. Supomės ant supynių, maudėmės, deginomės, žaidėme krepšinį, „minusą“, jei kas dar pamenate iš mokyklos laikų. Net nepajutome, kaip greitai prabėgo savaitgalis.

Tiesa, nieko nepasakiau apie pačią krikštynų ceremoniją. Mes krikštijome Aukštadvario bažnyčioje. Jos kunigėlis dar pradžioje įspėjo, kad viskas truks iki valandos, nes čia kitaip nei mieste – jokių trigubų krikštynų ir jokio urmo ar šturmo – žodžiu, viskas pagal knygą, kaip ir priklauso. Nu, bet turiu pasakyti, kad tokio nuostabaus ir šilto klebono nesu gyvenime sutikus. Visas linksmas, nuotaikingas, pajuokauja ceremonijos metu, nesilaiko griežtų reikalavimų – dabar tu vaiką laikyk, o paskui – tu ir taip toliau ir panašiai. Nors iš pradžių tai streso buvo šiek tiek įvaręs. Vos ne anekdotas. Nueiname prieš krikštynas į kleboniją tvarkyt visų formalumų, skambinu aš į duris, girdžiu, kažkas šaukia „klebonas išvažiavo, nebus jo“. Net širdis sustojo. Staiga atsidaro durys, o gi žiū – pats klebonas tarpdury – ir sako jis „alia kaip drebėt pradėjai“.. Nu, kur čia nedrebėsi… Galvoju, nejaugi vėl krikštynas teks nukelti? Bet šįkart tikriausiai Dievas pagailėjo ir… nebedrįso juoktis iš mūsų.

Su meile,

Inga