Lietuvių tradicijos: Velykų pusryčiai, pietūs bei stalo serviravimas

Ankstesniais laikais lietuvių Velykų stalas ir šventimo tradicijos buvo daug gilesnės, turinčios daugiau ritualų ir papročių nei šiandien. Kaip jos atrodė, kokia vyravo šventės dvasia, ką lietuviai valgydavo ir kaip puošdavo savo velykinį stalą pristato vizualaus įvaizdžio kūrimo specialistas MARIUS DARAŠKEVIČIUS. Jis, analizuodamas lietuvių literatūrą ir kitus šaltinius, parengė vizualą apie Velykų tradicijas, patiekalus ir stalo serviravimą.

Stalo puošyba

Stalas buvo apvedžiojamas pataisų girliandomis. Be to, puošdavo ir bruknių šakelėmis, beržų ir verbų („kažiukų“) šakomis. Tai pat stalą gražindavo samanomis, rugių želmenimis, žemuogių lapeliais, žibutėmis ir iš jų padarytais ornamentais. Jei jau būdavo šilta, tuomet puošdavo naujais išdygusiais žalumynais. Po vakarienės stalas nenukraustomas – paliekama maisto mirusiesiems.

Elgsena prie šventinio stalo

Prie šventinio stalo einama tik sugrįžus po velykinių mišių ir nėjusius pasveikinus sulaukus šventų Velykų. Užstalėje nė vienas nesėdo, valgė atsistoję. Persižegnoję, visi po lašelį paragaudavo švęsto vandens. Tėvas – šeimos galva – peržegnodavo stalą. Nulupdavo vieną pašventintą margutį, ir mama supjaustydavo į tiek gabaliukų, kiek žmonių sėdi už stalo. Pradėdavo valgyti nuo supjaustyto margučio. Pirmiausia duodavo tėvui, tuomet – vyresniam, ir taip iš eilės iki mažiausio, o paskutinį suvalgydavo pati.

Patiekalų reikšmė

Šv. Velykas Lietuvoje švenčiame gerokai įvairiau nei Kūčias – tradicijos skiriasi ne tik regionuose, bet ir šeimose. „Stengiausi surinkti įvairių regionų tradicijas ir jas supinti į vieną spalvingą vainiką. Taip pat bandžiau išnarplioti tradicijų detektyvą – kurie patiekalai ką reiškia ir kodėl jie yra ant stalo?” – pasakojo Marius.

„Iki karo gyvavusi bajoriška tradicija valgyti kiekvieną dieną vis skirtingą maistą pasirodė nepaprastai įdomi ir naudinga. Manau, šią tradiciją galima drąsiai gaivinti. Taip pat pastebėjau, kad keturių dienų patiekalai sutampa su keturiomis stichijomis:
žemė – kiaulė/šernas,
oras – paukštis,
vanduo – žuvis,
ugnis – paaukotas avinėlis” – savo pastebėjimais ir mintimis dalinosi Marius.

¹ Velykos – nuo žodžio „velkinis“ – pirmasis pavasarinis kiaušinis

²sudėti į javų želmenis. Prasideda ritualiniu daužymu. Kieno stipriausias, tas šiais metais laimingiausias. Laimingasis tą kiaušinį turi laikyti iki kitų kiaušinių. Šeimos galva savo kiaušinį supjausto į tiek dalių, kiek yra prie stalo ir padalina. Valgomi su krienas, išmaišytais su kietai virtais kiaušinių tryniais ir grietine. Lukštai deginami ugnyje. Gali būti sudėti į Velykų eglutę. Margutis simbolizuoja šeimos vienybę.

³Šventinta, raikoma sutemus. Valgoma su vyšnių uogiene. Tradiciškai kepama molinėje puodynėje (dabar dažniau kaip keksas), aukštis iki 50 cm. Pirmą kartą minima Lietuvoje ir Lenkijoje jau XVII a. Europoje, ypač Prancūzijoje, išpopuliartėjo XVIII a. pab. Kuo aukštesnis, tuo geresnė šeimininkė.

⁴Baltieji – aitrūs; raudonieji – su burokėliais; rūgštoki – su spanguolėmis, su grietine; salsvi – su obuoliene ir grietinėle

⁵slėgta avies/ožkos varškė, su kiaušinių tryniais, džiovintais vaisiais, kepintais riešutais

⁶ Iš bendro troškinio indo dalina šeimos galva. Merginoms – sparneliai, vaikinams – kulšelės, žmonai – kaklas, galva – šeimininkui. Valgoma be duonos ir alkoholio.

⁷jei nėra ant stalo kepto avinėlio, cukrinio ar alebastro. Avinėlis ant velykinio – tai Kristaus simbolis, su vėliavėle simbolizuoja Prisikėlimą.

⁸primena ant Kristaus kapo užritintą akmenį

⁹Kastruotas gaidys

LITERATŪRA: