Atsimenu savo Rugsėjo pirmąsias. Po šventės mokykloje visa šeima patraukdavom atšvęsti į kavinę: balta mišrainė, vaikiškas šampanas, tortas. Smagu. Nuotaika pakili, jūros gėlių, seniai matyti klasės draugai, mokytojai, kurie, kaip niekad, tą dieną patys geriausi ir nepavojingiausi. Brandos, kaip sakant, metais, tradicija su šeima pasėdėti kavinėje vis tolo ir tolo. Net namuose kažkaip ypatingai neminėdavom šios šventės.
Paradoksas, bet nuo 2011 metų Rugsėjo 1-oji pas mus sugrįžo. Ji tapo Tikra Švente. Tą dieną mums gimė sūnus. Augustas. Nors turėjo gimti rugsėjo pradžioje, bet dar pilvelyje nusprendė parodyti savo charakterį. Tikriausiai jis viską girdėjo, kaip visiem sakiau, kad labai nenorėčiau, kad gimimo diena būtų per šventę. Ir še tau, boba, devintinės – gimė Mokslo žmogus, o jo gimimo istoriją būtų galima rašyti į knygą.
2011 m. Rugsėjo 1-oji buvo pirmoji diena mūsų dukrytei darželyje. Ir jaudulys, ir džiaugsmas. Nauji veidai, žaislai, kažkokie kambariai su lovomis, o kiek daug puodukų tualete, kas tos „auklėtojos“ ir „šeimininkutės“? Po šventinio darželio koncerto ir visų žaislų apčiupinėjimo, dar nusprendėme užsukti į turgų maišo bulvių ir gėlių, nes už kelių valandų turėjom visi kartu važiuoti į vyro diplomo įteikimo ceremoniją. Žinant kulminaciją, turėjau numanyti, kad tokia gausybė įspūdžių, paruošiamųjų darbų, dar tas nelemtas bulvių maišas tik pastūmės dvigubos šventės atsiradimui. Prasidėjus pirmiems sąrėmiams, aš sau ir visiems aplinkiniams tvirtinau, kad čia tie netikrieji ir kažkaip tos 5 min. manęs visai negąsdino – nu, kaip dabar nevažiuosim į diplomų teikimus?! Net minties tokios negali būti. O vakare dar užsakytas staliukas restorane! Visi draugai sukviesti. Ne ne, čia tikrai ne gimdymas. Taip per visą ceremoniją universitete įtikinėdama ne tik kitus, bet ir save, aš pražiūrėjau akis tarp laikrodžio rodyklių. 5 min… 5 min… 5 min… 4 min… 6 min… 5 min… Ne ne, čia visai nepanašu į tikruosius (dabar jau juokinga). Deja, grįžus namo, jau net nebeužlipau – supratau, kad šis spektaklis baigės, o vakarienės ne-be-bus… ir, sėdus atgal į automobilį, su diplomuotu vyru patraukėm tiesiai į ligoninę. Deja, mokslo šaknys ir ligoninėje karčios, bet vaisiai už tai buvo ir visada bus laaabai saldūs.
Taigi, galiu sakyti, kad Rugsėjo 1-oji mums netgi triguba šventė – Mokslo diena ir dviejų Mokslo vyrų diena. Todėl mūsų šeimoje Rugsėjo 1-oji – ypatinga šventė. Ne tik su balta mišraine ar vaikišku šampanu.
O čia įkvėpimui įdedu keletą idėjų, kaip pirmoji mokslo metų diena švenčiama kitur, žinoma, Vakaruose…
Kris pasidalino idėja, kaip stilizuoti grįžimo atgal į mokyklą šventę. Buvo panaudoti zefyrai kaip trintukai ir kreida, šokoladinės raidės. Vaikai žaidė atminties žaidimus, bingo (šaltinis)
Aimée ir Bettijo dalinasi savo vakarėliu, kuriame vaikai vėrėsi sąvaržėlių karolius ir puošė jas spalvotomis lipniomis juostelėmis.
Leoni, kuri kepa nerealius tortus, pasidalino akimirkomis iš savo dukrytės ketvirtojo gimtadienio, kuris kaip tik sutapo su grįžimo į darželį laiku. Labai išradingi ir stilingi stalo puošimo sprendimai: pieštukai – obuolių koteliams, kreidiniai dažai – etiketėms ir stalui, knygos – desertų pakylai, matematika su skaičiais ne tik ant lentos, girliandos, bet ir ant keksiukų.
Taigi, skanu ir miela akiai čia, ar ne? Net norisi sugrįžt pačiai į mokyklą.
Linksmos ir spalvotos jums Rugsėjo 1-osios!.. Švęskime, kol vaikai neabejingi mūsų kompanijai… 🙂
Inga
