Aš vis pagalvoju ir kartu pasidžiaugiu, kad mūsų mažoji karta auga didžiausių inovacijų kunkuliavimo ir net sproginėjimo laikmetyje. Ir nebūtinai tai apima tik aipedus, internetą ar lazerius. Mūsų vaikai auga inovatyvioje emocinėje ir kūrybinėje brandoje: jie mokosi atpažinti savo jausmus, analizuoti ir daryti išvadas, patys ieškoti sprendimų ir pan. Ir mes, suaugę, mokomės ir augame kartu su jais, nes viso to mūsų niekas nemokė.
Paskutiniu metu aš karštligiškai susikoncentravus į savo kūrybingumo lavinimą, kuriam tikriausiai didžiausią įtaką ir padeda daryti vaikai. Mes mokomės visko kartu, kaip sakant nuo nulio. Čia maždaug taip, kaip mano mama taip pat planavo kartu su manim nuo pirmos klasės mokytis anglų kalbos. Taigi mokausi į viską žiūrėti „out of the box“: kai pamatau kokį nors daiktą ar perskaitau kokį straipsnį, pabandau jo turinį ar idėją perkelti absoliučiai į kitą sferą, adaptuoti prie iš pirmo žvilgsnio visiškai netinkančios aplinkos, atrinkti tam tikrus tame daikte slypinčius kristalėlius, kurie mano srityje galėtų suspindėti visai kitu kampu ar kita šviesa. Tiesą pasakius, tai labai įdomus procesas, kuriame rezultatu aš net nustebinu pačią save. Bet oi… čia dar dirbti ir dirbti tuo klausimu.
Bet ar gali kūrybingumas kada nors išsisemti, kaip paskutiniai nebeatsinaujintantys Žemės ištekliai? Ar niekada nesusimąstėte, kaip per tiek amžių ir dar daugiau metų kompozitoriai (na, dabar tai jau prodiuseriai, rodos, vadinas) gali sukurti vis naują, muzikos kūrinio melodiją? Na, gerai, kartais gal ir pasitaiko melodijų atsikartojimų, bet vis tiek – nuo Čiurlionio iki Zvonkaus! Tokia didžiulė natų paletė! Aš vis nepaliauju atsistebėti. Panašu, kad kūrybingumo klodai iš tiesų neišsemiami.
O kadangi mano klodai dar tik atkapstinėjami po smiltelę mažą, aš pasiguodžiu mintimi, kad mano kūrybai lavėti vietos apsčiai apstu aplinkui, centre ir iš šono. Sako, kūrybingumą galima išlaisvinti ir net išlavinti, todėl aš neprarandu vilties, kad PINTEREST bus nebe kompiuteryje, o mano galvoje 🙂 Nes man visada norėjosi viską sukurti pačiai, nekopijuoti, rasti originalius ir netikėtus sprendimus. Juk kažkas TEN taip pat viską sukūrė. Įkėlė į erdvę, kurioje jų nuotraukos ir darbų vaisiai klaidžioja po visą pasauly bala žino kur be jokių nuorodų… ką jau kalbėti apie autoriaus teises. Šiais skubėjimo ir informacijos gausos laikais visiems paprasčiau atsidaryti Google vaizdų katalogą nei pasukti smegenis patiems. Man irgi. Tik ambicijos man vis stuksena į sąžinę prieš pačią save.
Taigi užgniaužus tas perfekcionistines ambicijas, vieną dieną Google draugijoje aš susipažinau su Josie iš Fraser & Parsley (fotografas Eddie Judd). Noriu su jumis pasidalinti vienu man labai patikusiu jos kūrybiniu sprendimu vasaros šventiniame dekore. Josie dekoravo savo draugės dukrytės gimtadienį, kuriame pagrindinis vaidmuo atiteko… smėliui! Visiškas „out of the box“! Ir kas pasakė, kad smėliui nedera išdidžiai stovėti stalo CENTRE? O į jį susmaigstyti skanėstus – NEPADORU? Nieko panašaus – ir gražu, ir net skanu. Tokie pavyzdžiai įkvepia.
Inga
